Esu Dijana, man 43 metai, gyvenu Lietuvoje. Dirbau Lietuvoje, mažame miestelyje bendrosios praktikos slaugytoja. Puikiai žinojau, kad daugelis mano kolegių iš visos Lietuvos yra išvykusios į užsienį dėl to, kad Lietuvoje slaugytojos darbas yra visiškai nevertinamas. Lietuvoje slaugytojos darbas yra ne tik mažai apmokamas, bet dažnai ir valdžios elgesys su slaugytoja neatitinka to, kas yra išsakoma ar deklaruojama viešai. Nusprendžiau pakeisti kažką savo gyvenime. Internete suradau Rimos kontaktus, kuri atstovauja Vokietijos slaugos įmonę Pflegezeit jau ne vienerius metus. Iki sutarties pasirašymo daug kalbėjomės telefonu, taip pat kalbėjausi su moterimis, kurios ten dirba. Man buvo svarbu, kad nebuvo grąžinamos spalvos, kaip dažnai yra įprasta. Aš nuo pat pradžių žinojau, kad nebus lengva. Pradėjau mokytis vokiečių kalbos, kurios visiškai nežinojau. Įmonė apmokėjo visus kursus, Rima rūpinosi, kad visi dokumentai būtų tvarkingi. Lietuvoje išlaikiau A1 ir A2 lygio egzaminus su mokytoja iš Lietuvos, o B1 vokiečių kalbos lygį jau mokiausi ir laikiau su mokytoja iš Vokietijos. Kai dirbi ir mokaisi tikrai yra nelengva. Po B1 lygio vokiečių kalbos egzamino išvykau į Vokietiją, ten lankiau vokiečių kalbos mokyklą ir ėjau į praktiką. Įmonė suteikia visas galimybes ne tik mokytis, bet ir tikrai labai geras gyvenimo sąlygas, kad po sunkios darbo dienos žmogus oriai galėtų pailsėti. Šiandien aš jau esu išlaikiusi B2 lygio vokiečių kalbos egzaminą, dirbu ir laukiu vokiškos slaugytojos licenzijos. Slaugytojos darbas Vokietijoje ir Lietuvoje skiriasi. Tikrai nėra lengva, bet dirbti reikia visur. Esu labai dėkinga likimui, kad sutikau Rimą, dėkinga įmonei Pflegezeit už suteiktas galimybes mokytis ir oriai gyventi, esu dėkinga kolegėms iš Lietuvos ir Vokietijos už pagalbą praktikos metu, esu dėkinga žmonėms Lietuvoje, kurie padėjo man pasiekti savo tikslą. Tiesiog noriu pasakyti: Nebijokim gyvenime siekti naujų tikslų, tačiau tuo pat metu nepamirškime, kad dirbti reikia visur, nes niekas nieko už dyką neduoda.