Man 45 metai. Du suaugę nuostabūs vaikai: Kamilė dirba slaugytoja Vilniuje, sūnus atlieka savanorišką krašto apsaugos tarnybą Lietuvoje. Nuo 2011 liepos mėn. dirbu Vokietijos slaugos įmonėje Pflegezeit Intensiv GmbH.

Prieš tai dirbau slaugytoja Zarasuose. Taigi, pakankamai sėkmingai dirbau Zarasuose ir tuo pačiu kirbėjo klausimas “Ar noriu taip iki pensijos?“ Oje, ne. Laukė dviejų vaikų studijos, žinojau, kad teks mokėt už butus didmiesčiuose, studijas ir t.t. Buvo nelinksma, nes sukomės tik ”valgydami iš vieno katilo“. Vyras? Dedam į šalį, nes jis tai dirbo, tai nedirbo, todėl kartu nieko rimto planuoti negalėjome. Ne, nebuvau prispausta skolų ar įsipareigojimų bankams, tačiau buvau drąsi ir vis norėjosi kaip nors “prasimušti”, o be dviejų vaikų ir seno “Audi” automobilio nieko daugiau ir neprigyvenau per 20 metų sąžiningo darbo Lietuvoje. Akys krypo į Vokietiją…

Ačiū Rimai, ji greit ir užtikrintai padėjo susitvarkyti reikiamus dokumentus ir, pasitarus su šeima, išvykau. Be abejo, labai motyvavo tai, kad galėsiu rinktis laiko intervalus tarp darbo Vokietijoje ir laiko namuose. Kadangi nesitikėjau, kad viskas bus labai lengva ir paprasta, todėl lūkesčiai nenuvylė. Pradžia tikrai buvo sunki: paaiškėjo, kad vokiečių kalbą, kurią mokiausi mokykloje, buvau visiškai pamiršusi. Su trimis kitomis kolegėmis iš Lietuvos mokėmės kalbos savarankiškai, lankėme Pflegezeit suorganizuotus kalbos kursus, kartu dirbome. Nepaisant viso to, burna vis neatsivėrė, kolegos vokiečiai sakė: „Nerodo iniciatyvos, nekalba“… Supratingesni buvo tie, kuriems buvo tekę dirbti svetimose šalyse. Nieko, pamažu ir burna atsivėrė, ir iniciatyva atsirado, ir darbas tapo aiškesnis, todėl ėmiau matyti jau ne pilką ir grėsmingą, o gražią ir nuostabią šalį su savo papročiais ir tradicijomis. Nepatikėsit, bet tuo Vokietija labai panaši į Lietuvą.

Teko dirbti keliuose Vokietijos miestuose, susidūriau mažiausiai su 20-čia skirtingų pacientų (tenka su tuo pačiu žmogumi dirbi metus ar daugiau). Ačiū Dievui, visur sekėsi, visur susidorojau su procedūromis, radau bendrą kalbą su pacientais ir jų artimaisiais, sutikau labai malonių ir tik malonių bendradarbių. Vadovaujantis personalas visada yra pasiekiamas. Svarbu klausti, o gautas atsakymas arba patinka, arba nelabai patinka, tačiau, dirbant kolektyve, visada randi išeitį.

Per tuos darbo Vokietijoje metus vaikai pritekliuje baigė studijas, dukra du kartus vasarojo Amerikoje, įsigijau sodą, nusipirkau mašiną, pramokau norvegų kalbą ir netgi suspėju, nenutraukiant darbo Vokietijoje, slaugytoja padirbėti Norvegijoje, kur dirba mano vyras,. Gali būti, kad vieniems pasirodžiau esanti didelė materialistė, kitiems – kaip „nepailstanti ir neapsisprendžianti“ ... Taip, vis dar sunku priimti teisingą sprendimą, bet galiu tvirtinti, kad darbu įmonėje Pflegezeit aš nenusivyliau. Kai būnu Lietuvoje, skaičiuoju kiekvieną dieną namuose. Kelias pirmąsias dienas vadinu „sugrįžimo euforija“. Tada leki, apsikrovęs ,,terbom“ pas artimuosius, be atokvėpio dirbi užsilaukusius darbus, vis niurkai išsiilgusį šunį ir veli iš ilgesio pasišėrusį katiną… Nes ten namai, ten mano širdis, todėl ir galvoji „Kaip gi elgtis toliau?”…